Paðaukimas tarnauti Baþnyèios bendrystei



Gerbiamieji broliai vyskupai,
brangûs broliai ir seserys,

Kasmetinë Maldos uþ paðaukimus diena yra tinkama proga iðryðkinti paðaukimø prasmæ Baþnyèios gyvenime bei misijoje, taip pat sustiprinti mûsø maldà, kad augtø paðaukimø skaièius ir kokybë. Bûsimosios Pasaulinës maldos dienos proga noriu atkreipti visos Dievo tautos dëmesá á ðià labai aktualià temà: „Paðaukimas tarnauti Baþnyèios bendrystei“.

Praëjusiais metais per bendràsias treèiadienio audiencijas pradëjæs naujà katecheziø ciklà, skirtà Kristø ir Baþnyèià siejanèiam ryðiui, atkreipiau dëmesá, kad pirmoji krikðèioniø bendruomenë, jos branduolys buvo sudarytas tuomet, kai keletas Galilëjos þvejø sutiko Jëzø ir paveikti jo þvilgsnio bei balso priëmë jo neatidëliotinà kvietimà: „Eikite paskui mane! Að padarysiu jus þmoniø þvejais“ (Mk 1, 17; plg. Mt 4, 19). Dievas visuomet pasirinkdavo kai kuriuos þmones tiesiogiai bendradarbiauti su juo ágyvendinant jo iðganymo planà. Senajame Testamente pradþioje Dievas paðaukë Abraomà sudaryti „didelæ tautà“ (Pr 12, 2), po to Mozæ, kad iðlaisvintø Izraelá ið Egipto vergijos (plg. Ið 3, 10). Vëliau Dievas vël paskirdavo þmones, ypaè pranaðus, saugoti ir iðlaikyti gyvà sandorà su jo tauta. Naujajame Testamente þadëtasis Mesijas Jëzus asmeniðkai pakvietë apaðtalus bûti su juo (plg. Mk 3, 14) ir dalyvauti jo misijoje. Paskutinës vakarienës metu, davæs jiems uþdaviná tæsti jo mirties ir prisikëlimo atminimà, kol jis vël ðlovingai ateis laikø pabaigoje, Jëzus kreipësi á Tëvà maldaudamas: „Að pagarsinau tavo vardà ir dar garsinsiu, kad meilë, kuria mane pamilai, bûtø juose ir að bûèiau juose“ (Jn 17, 26). Baþnyèios misija remiasi artima ir iðtikima bendryste su Dievu.

Vatikano II Susirinkimo konstitucija Lumen gentium apraðo Baþnyèià kaip tautà, sujungtà „Tëvo, Sûnaus ir Šventosios Dvasios vienybe“ (4), kurioje atsispindi Dievo slëpinys. Joje atsispindi trejybinë meilë, kuri Šventosios Dvasios veikimu visus narius daro „vienu kûnu ir viena Dvasia” Kristuje. Visø pirma susirinkusi á Eucharistijà ði tauta, bûdama organiðkai suskirstyta, vadovaujama savo ganytojø, iðgyvena bendrystës su Dievu ir su broliais slëpiná. Eucharistija yra tos baþnytinës vienybës, kurios Jëzus meldë savo kanèios iðvakarëse, ðaltinis: „Tëve, <…> tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis átikëtø, jog tu esi mane siuntæs“ (Jn 17, 21). Ši intensyvi bendrystë puoselëja didþiadvasiðkø paðaukimø Baþnyèios tarnystei gausëjimà: dieviðkosios meilës pripildytos tikinèiøjø ðirdys traukiamos visiðkai atsiduoti Dievo karalystës reikalui. Siekiant puoselëti paðaukimus svarbi sielovada, dëmesinga Baþnyèios kaip bendrystës slëpiniui; kas gyvena darnioje, besidalijanèioje bendra atsakomybe bei sàmoningoje baþnytinëje bendruomenëje, þinoma, lengviau iðmoksta atpaþinti Vieðpaties ðaukimà. Rûpinantis dvasiniais paðaukimais pirmiausia reikia nuolat „lavintis“ iðgirsti Dievo balsà, panaðiai kaip Elis, padëjæs jaunam Samueliui suprasti, ko Dievas jo praðo, ir tuoj pat tai ágyvendinti (plg. 1 Sam 3, 9). Klusniai ir iðtikimai klausytis galima tik bûnant artimoje bendrystëje su Dievu, o tai vyksta visø pirma meldþiantis. Atsiliepdami á aiðkø Vieðpaties liepimà turime praðyti paðaukimø dovanos, pirmiausia nenuilstamai ir bendrai melsdamiesi su „pjûties Vieðpaèiu“. Pakvieèiama daugiskaita: „Melskite pjûties ðeimininkà, kad atsiøstø darbininkø á savo pjûtá“ (Mt 9, 38). Šis Vieðpaties pakvietimas labai tiksliai atitinka „Tëve mûsø“ stiliø (plg. Mt 6, 9), tai malda, kurios jis pats mus iðmokë ir kuri pagal þinomà Tertulijono posaká yra „visos Evangelijos santrauka“ (plg. De oratione, 1, 6: CCL 1, 258). Šiuo poþiûriu mums teikia aiðkumo ir kitas Jëzaus þodis: „Jeigu kas ið jûsø susitars þemëje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiðkasis Tëvas já suteiks“ (Mt 18, 19). Taigi gerasis Ganytojas kvieèia mus praðyti dangiðkàjá Tëvà, praðyti susivienijus ir primygtinai, kad jis siøstø paðaukimø tarnauti Baþnyèios bendrystei.

Vatikano II Susirinkimas apibendrino praëjusiø ðimtmeèiø sielovadinæ patirtá ir pabrëþë, jog svarbu bûsimuosius kunigus ugdyti tikrai baþnytinei bendrystei. Apie tai skaitome dekrete Presbyterorum ordinis: „Atlikdami jiems autoritetingai pavestà Kristaus, galvos ir ganytojo, pareigø dalá, kunigai vyskupo vardu kuria Dievo ðeimà kaip vienminèiø broliø bendruomenæ ir per Kristø veda jà Dvasioje pas Dievà Tëvà“ (6). Šie Susirinkimo þodþiai nuskamba ir posinodiniame apaðtaliðkajame laiðke Pastores dabo vobis, kur teigiama, kad kunigas „yra Baþnyèios – komunijos tarnas, nes vienybëje su vyskupu ir artimai susijæs su presbyterium kuria baþnytinës bendruomenës vienybæ, kurioje drauge veikia ávairûs paðaukimai, charizmos ir tarnybos“ (16). Bûtina, kad krikðèioniðkojoje tautoje kiekviena tarnystë ir kiekviena charizma bûtø orientuota á visiðkà bendrystæ, o vyskupo ir kunigø uþduotis yra puoselëti jas darniai su kitais baþnytiniais paðaukimais ir kitomis baþnytinëmis tarnystëmis. Pavyzdþiui, paðvæstasis gyvenimas taip pat savitu bûdu tarnauja ðiai bendrystei, tai akcentavo mano garbingasis pirmtakas Jonas Paulius II posinodiniame apaðtaliðkajame laiðke Vita consecrata: „Neabejotinas paðvæstojo gyvenimo nuopelnas tas, kad jis veiksmingai palaikë Baþnyèioje gyvà broliðkumo, kaip Trejybës iðpaþinimo, poreiká. Nuolat skatindamas broliðkà meilæ, bendro gyvenimo forma jis rodo, kad dalyvavimas trinitarinëje bendrystëje gali pakeisti þmoniø tarpusavio santykius ir sukurti naujà solidarumo tipà“ (41).

Kiekvienos krikðèioniðkosios bendruomenës centre yra Eucharistija, Baþnyèios gyvenimo ðaltinis ir virðûnë. Kas atsiduoda Evangelijos tarnystei, jei gyvena Eucharistija, daro paþangà meile Dievui bei artimui ir tuo prisideda statydamas Baþnyèià kaip bendrystæ. Galime sakyti, jog „eucharistinë meilë“ grindþia visos Baþnyèios paðaukimø veiklà ir suteikia jai pamatà, nes, kaip raðiau enciklikoje Deus caritas est, paðaukimai á kunigystæ ir kitas Dievo tautos tarnystes bei pareigybes klesti Dievo tautoje, kur yra þmoniø, kuriuose Kristus tampa regimas per savo þodá, sakramentuose, ypaè Eucharistijoje. Todël „Dievo meilæ patiriame, jo buvimà èia ir dabar suvokiame ir tà buvimà atpaþinti kasdieniame gyvenime mokomës Baþnyèios liturgijoje, jos maldoje, gyvoje tikinèiøjø bendruomenëje. Jis pirmas mus pamilo ir pirmas toliau myli; todël á tai galime atsakyti meile“ (17).

Galiausiai kreipiamës á Marijà, palaikiusià pirminæ bendruomenæ, kurioje „visi iðtvermingai ir vieningai atsidëjo maldai“ (plg. Apd 1, 4), praðydami, kad Marija padëtø Baþnyèiai ðiandienos pasaulyje bûti Trejybës atvaizdu, iðkalbingu dieviðkosios meilës þenklu visiems þmonëms. Mergelë, atsiliepusi á Tëvo paðaukimà: „Štai að Vieðpaties tarnaitë“ (Lk 1, 38), teuþtaria malda, kad krikðèioniðkojoje tautoje netrûktø dieviðkojo dþiaugsmo tarnø: kad bûtø kunigø, bendrystëje su savo vyskupais iðtikimai skelbianèiø Evangelijà ir ðvenèianèiø sakramentus, besirûpinanèiø Dievo tauta ir pasirengusiø skelbti Evangelijà visai þmonijai. Telaiduoja Mergelë Marija, kad ir mûsø laikais daugëtø paðvæstøjø þmoniø, kurie plaukia prieð srovæ gyvendami evangeliniais neturto, skaistumo ir klusnumo patarimais ir pranaðiðkai liudydami Kristø ir jo iðlaisvinanèià þinià. Mieli broliai ir seserys, Vieðpaties kvieèiami ypatingiems paðaukimams, norëèiau jus ypatingu bûdu patikëti Mergelei Marijai, kad ji, labiau uþ visus þmones supratusi Jëzaus þodþius: „Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo þodþio ir já vykdo“ (Lk 8, 21), jus iðmokytø klausytis jos dieviðkojo Sûnaus. Kad jos padedami savo gyvenimu galëtumëte pasakyti: „Štai ateinu vykdyti tavo, o Dieve, valios“ (plg. Þyd 10, 7). To linkëdamas paþadu kiekvienà ið jûsø prisiminti maldoje ir ið visos ðirdies jus laiminu.


Ið Vatikano 2007 m. vasario 10 d.

„Baþnyèios þinios“
katalikai.lt